Ne kartą studijoje diskutuojame apie jogą ir jogus, apie mokytojus ir mokinius, apie asanas ir jų ryšį su mentaline plotme, apie fizinį kūną ir jo ryšį su siela, apie tai, ar joga yra religija... Tai kas gi yra ta joga?

Jogos mokymas užgimė gilioje senovėje ir jos atgarsius galima aptikti įvairiose religijose, ritualinėse praktikose bei ezoteriniuose mokymuose.

Tačiau reikėtų pabrėžti, kad patys jogai nėra prisirišę prie kokios nors religijos, niekas nevaržo jų laisvės ir galimybių pasirinkti vieno ar kito tikėjimo arba būti ateistu.

Jogos esmė ta, kad ji nepriima fanatizmo, kuris žmogui pasireiškia tuomet, kai jo tikras dvasinis vystymasis sustoja.

Jogą, kaip savarankišką mokymo sistemą suformavo Indijos išminčius Patandžalis, besiremdamas sukauptomis jogos praktikomis ir senaisiais fundamentaliais raštais. Jis nurodė aštuonias pakopas - vystymasis nuo žmogaus lygmens iki jogo lygmens.

Istoriškai susiklostė tai, kad klasikinė jogos aštuonių pakopų sistema stabdė vystymą. Globalūs socialiniai pokyčiai, politiniai ir ekonominiai santykiai pasaulyje, keičia žmonių gyvenimo būdą, kitokiu tampa ir laiko suvokimas, keičiasi papročiai, pasaulėžiūra.

Kaip rašoma dar senuosiuose tekstuose: skirtingose epochose ir joga reikia užsiimti skirtingai.

Jei seniau užsiimantis joga žmogus paprasčiausiai iškeliaudavo vienas į mišką ar kalnus, tai šiais laikais galima ir net rekomenduojama vystytis sociume. Dabartiniai jogai - vyrai ir moterys, turintys šeimas ir vieniši - gyvena ir tobulinasi tarp žmonių, nors kartais ir jiems būtina pabūti vienumoje nors valandą.

Svarbu tai, kad kultivuojant visuomenėje atgyvenusias dogmas ir pasaulėžiūrą, stabdomas tolesnis žmonijos vystymasis ir prasideda degradacija. Kai kuriems žmonėms tai pasireiškia kaip nepasitenkinimas kitų žmonių gyvenimo būdu, siekis sugriauti ne tik tai, kas aplinkui, bet save.

Joga labai greitai evoliucionuoja, įtraukdama vis daugiau žmonių, ji tampa nebe egzotiniu, o visiems prieinamu gyvenimo būdu. Jei atidžiai pažiūrėtume, pastebėsime, kad psichologai, medikai, mokslininkai, filosofai ir politiniai veikėjai tam tikra dalimi naudoja jogos praktikos patirtį ir žinias.

Pabrėžtina ir tai, kad jogos patrauklumas plačiuose gyventojų sluoksniuose auga ne vien dėl jos gydymo galių, bet ir dėl sveiko gyvenimo būdo suvokimo, pasitenkinimo ir džiaugsmo, kuriuos suteikia kasdieniai užsiėmimai.

Tūkstantmetė jogos praktika išsivystė iki tobulumo ir kiekvienas judesys, kiekviena asana ir metodika tapo tikrais žmonijos lobiais.

Dvasinio vystymosi kelią kiekvienas pasirenka savo. Joga kaip mokslas turi daug skirtingų krypčių, sistemų ir praktikų, bet visos jos veda link tobulumo.

Jogos praktika prieinama ir būtina kiekvienam: gyventi joga gali ir vaikai, ir jauni, ir vidutinio amžiaus bei pagyvenę žmonės.

Joga užsiimti gali kiekvienas ir gauti iš tai, ko nori: jauni ir sveiki žmonės - gražų kūną ir fizinę bei dvasinę jėgą, kurią gauna praktikos dėka; norintieji sveikatos ir jaunystės taip pat tai atgaus jogos pagalba...

Joga atvira visiems ir kiekvienas iš jos gali imti tiek, kiek sugebės.