Knygos "Valgyk. Melskis. Mylėk." autorė Elizabet Gilbert papasakojo apie tai, kaip joga gali pakeisti gyvenimą - net jei tai ir paskutinis dalykas, kurio Jūs tikitės, atėję į pirmąjį jogos užsiėmimą.

Tai nutiko Niujorke prieš penkiolika metų, vieną šaltą žiemos vakarą. Aš atėjau į savo pirmąjį jogos užsiėmimą - aptemptais džinsais, kaubojiškais batais ir vilnoniu megztiniu su aukšta apykakle. Mane į jogą "nusiuntė" draugė, susirūpinusi mano chronišku nugaros skausmu. Tačiau ji nieko neužsiminė apie aprangą, o man net į galvą nešovė, kad reikės užsiimti fiziniais pratimais. Aš tikėjausi kažko kito, galbūt paskaitos ar mokomosios medžiagos įsigyjimo.

 Nesvarbu, koks turėjo būti man šis vakaras, aš kaip įprastai, užsukau į piceriją užkasti. Ar verta užsiminti, kad tuomet aš nelabai draugavau su savo kūnu. Tiksliau, aš elgiausi su juo kaip su išnuomota mašina - tam tikra transporto priemone, reikalinga vien tam, kad nugabentų mano galvą iš vienos vietos į kitą, kad ši galėtų stebėti, galvoti, nerimauti ir spręsti problemas. Mano kūnas atlikdavo savo užduotį, kol skausmas sustiprėdavo tiek, kad negalėjau miegoti naktimis ir net eiti į darbą. Taip būdavo vieną ar du kartus metuose. Ir aš to visai nesureikšminau, nes man nugarą skauda visą gyvenimą ir aš net nesusimąsčiau, kad gali būti kitaip. Kai draugė parekomendavo jogą, aš ilgai nedvejodama ten nuvykau (kas žino, gal įvyks stebūklas ?).

Kai užėjau į studiją, man iš karto tapo aišku, kad visa šita jogonanda - ne man. Pirmiausia - patalpoje tvyrojo smilkalų kvapas, kas jau savaime atbaido tą, kuris pratęs prie cigarečių ir alaus kvapo.  O dar ta muzika (mama brangi, kažkokie religiniai stūgavimai !). Pačioje matomiausioje vietoje įrengtas kažkas panašaus į altorių ir, žinoma, jį ten pastatė ne šiaip sau. Dar ir mokytoja - dvasingos išvaizdos senstanti hipė su išryškinančiu figūrą triko - pradėjo kažką pasakoti apie  tai, kaip iš garso OM susikūrė Visata, na ir panašiai. 

Tiesą sakant, viso to man buvo per daug. Galų gale, aš buvau moteris, kuri neišeidavo iš namų neužsikabinusi tvirtų sarkazmo šarvų. Tarp kitko, apie šarvus - su vilnoniu megztiniu aš ryškiai apsišoviau, nes patalpoje buvo tvanku. Be to, džinsai kiekvieną kartą man įsirėždavo į pilvą, kai stengdavausi pasiekti kojų pirštus. O baisiausia buvo tai, kad picerijos maistas veržėsi lauk. 

Kažkur po valandos, kai prakaitas varvėjo man per akis (kurias aš kartais užversdavau į viršų, demonstruodama savo skepticizmą ir visišką atsitraukimą nuo veiksmo), aš "praregėjau". Mokytoja liepė padaryti tokį dalyką - tokį keistą stuburo išsukimą, gulint ant nugaros. 

.....Suguldžiusi mus ant grindų, ji liepė sulenkti kelius prie krūtinės, o po to pasiūlė lėtai (aš įsitikinusi, kad jis pasakė "su meile") padėti kelius dešinėje, tuo pat metu tiesiant rankas į šonus, o galvą pasukti į kairę. 

Tai buvo taip netikėta. Dar daugiau, tai buvo tikras atradimas, kurį aš pajaučiau tą pačią sekundę. Be jokių abejonių aš suvaokiau, kad mano stuburas niekada iki šiol nebuvo patyręs tokios paprastos ir tokios teisingos padėties, kurioje tuo pat metu buvo ir išsukimas, ir tempimas, pasiekiantis pačius giliausius raumenis. Kažkas jame pajudėjo iš mirties taško. Kažkas išsilaisvino. Ir nekreipdamas dėmesio į džinsų siaurumą, megztinio karštį, nepramušamą mano sarkazmo šarvą, stuburas, palaidotas po visu šitu krūviu, prakalbo su manim. Jis pasakė: "Dieve mano, vardan visų šventųjų, tik nesustok! Man to reikia kiekvieną dieną, iki pat gyvenimo pabaigos!). O po to, ta nelemta sena hipė, su savo nelemtu senu triko, priėjo prie manęs ir atsargiai viena ranka paspaudė mano dubenį, o kita - petį, kad dar šiek tiek pagilinčiau išsukimą. Ir čia aš apsižliumbiau. 

Supraskite mane teisingai: man ne šiaip nuriedėjo ašaros ar patraukiau nosį - aš pradėjau raudoti balsu. Aš gulėjau ten, ant grindų, verkdama ir atsiverdama išsukime, su begaliniu noru tęsti toliau, kupina siekio tapti geresne, kupina trapios vilties, kad man daugiau niekada neskaudės nugaros. Tada aš negalėjau parinkti žodžių, kuriais apibūdinčiau šią patirtį, bet dabar aš žinau, kad mano plaučius ir širdį užliejo tai, kas jogų tarpe vadinama "šakti". Eidama namo, aš jaučiau energetines sroves. Kas galėjo pagalvoti. Mano galvoje sukosi mintis "Aš noriu dar. Dar, dar ir daug kartų - dar !". Ir praėjus penkiolikai metų nuo šio įvykio, aš užsiimu joga visuose pasaulio miestuose, kuriuose man tenka būti. Aš laikausi įsikibusi jogos kaip nei vieno kito hobio, o tai reiškia, kad joga man jau nebe hobis. Ir tarp kitko, atsisveikinau su savo šarvais visam laikui. O nugara? Nugaros man jau nebeskauda.